Knygnešių keliais

Sunki našta pečius jiems spaudė,
Visur žandarai, pasala.
Tartum vagis, juos rusai gaudė...
Bet taip miela šita našta.

Tai knygos ten, tai rusų baubas...
Graži lietuviška kalba.
Tai knygos ten, jas rusai draudė,
Kad sunaikintų žodį tą.

O Lietuva ištroškus laukė,
Tas gimtas žodis toks brangus.
Visi, visi, jas godžiai skaitė.
Skaityt mokindavo vaikus.

                          (Andrius Kašėta)

Kovo 16-oji – knygnešio diena. To, knygnešio, kuris XIX a. pab. - XX a. pr. dirbo lietuvybės labui, slapta gabeno knygas per sieną ir jas platino. Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia siekė nušluoti lietuvių tautą nuo žemės paviršiaus. To sumanymo pirmasis žingsnis buvo lietuviško rašto uždraudimas bei rusiško raidyno įvedimas. Už lietuvių tautos gyvybingumą stojo nemažai dvasininkų, inteligentų, paprastų kaimo ir miesto žmonių. Juos kai kurie istorikai šiandien vadina pirmosios mūsų tautos rezistencijos dalyviais.  Spaudos draudimo dešimtmečiais knygos, periodinė spauda į Lietuvą buvo gabenama slapčia ir gabeno ją knygnešiai, kurių nuolat tykojo Rusijos pasienio pareigūnai. Ne vienas knygnešys pateko jiems į paspęstas pinkles.
O ar buvo mūsų krašte knygnešių? Į šį klausimą atsakymo ieškojo  centro 8-10 klasių mokiniai kartu su mokytojomis Lione Gabartiene ir Ilona Ignatavičiene vykdydami tarpinstitucinį, integruotą, pažintinį, meninį – kūrybinį istorijos, lietuvių kalbos bei technologijų pamokų projektą  „Knygnešių keliais“. 
Šiais metais tiriamąją veiklą vykdėme kartu su Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus vyresniųjų klasių mokiniais ir specialiosiomis pedagogėmis. Visi kartu keliavome slaptu Kalnėnų miško keliu, kuris mus nuvedė prie pat pasienio ribos. Vos tik spėjus pereiti Šventosios upelio tiltelį (buvusi sienos riba su Prūsija), visą nemenką mūsų grupę netikėtai suėmė ginkluoti pasienio tarnybos pareigūnai. Turėjome išlieti ne vieną prakaito lašelį, kad išvengtume karcerio už nelegalų sienos kirtimą, nes pasienio tarnybos vadas Fricas su dviem apsukriais padėjėjais nebuvo linkę nuolaidžiauti. Atgavę laisvę susipažinome su mažiausiu Lietuvos miestu – Smalininkais ir per jį nusidriekusiais oficialiais prekybiniais bei slaptais knygnešių keliais. Gerdami arbatą Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos specialiojo ugdymo skyriuje dalyvavome mini viktorinoje, žiūrėjome dokumentinį filmą ir maloniai bendravome su šeimininkais.
Po aktyvių diskusijų visi  nuspendėme, kad lietuviškos spaudos išsaugojimas ir atgavimas 1904 m. mums, lietuviams, buvo ne menkesnės reikšmės laimėjimas negu Žalgirio mūšis, o be knygnešių šis mūšis nebūtų laimėtas.
Už turiningai praleistą laiką visi nuoširdžiai dėkojame Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriui Arvydui Griškui,
Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus vedėjai Ritai Grybienei ir šio skyriaus specialiosioms pedagogėms bei Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro direktorei už suteiktą galimybę projektinę veiklą tęsti  Mažosios Lietuvos mieste, Smalininkuose.